Neįgaliesiems

Vidaus ligų klinikos vedėja - prof. habil. dr. Danutė Kalibatienė

Vidaus kliniku_vadove_Kalibatiene

 

Tel.: (8 5) 271 11 76; 234 42 61                                                                                           

Faksas: (8 5) 271 11 76

El. paštas.: danute.kalibatiene@mf.vu.lt

 

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų klinika – tai Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto (MF) padalinio – Vidaus ligų pagrindų centro ir keturių ligoninės skyrių: Vidaus ligų, Kardiologijos, Nefrologijos, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos funkcinis susivienijimas, užtikrinantis efektyvią vidaus ligomis sergančių pacientų sveikatos priežiūrą – diagnostiką, gydymą, slaugą ir reabilitaciją, naujausių medicinos mokslo žinių pritaikymą klinikinėje praktikoje. Vidaus ligų klinikoje sudarytos palankios sąlygos ne tik pažangiai medicinos praktikai, bet ir mokslo tiriamajam bei pedagoginiam darbui. Vidaus ligų klinikos vedėja – prof. habil. dr. Danutė Kalibatienė.
1967 metais pastatytame Vilniaus miesto klinikinės ligoninės korpuse buvo įkurti trys terapijos skyriai: I terapinis (Gastroenterologijos), II terapinis (Kardiologijos), III terapinis (Nefrologijos) ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Hospitalinės terapijos katedra, kuriai 1951–1987 m. vadovavo prof. L. Laucevičius, nuo 1987 m. I terapijos katedra (vedėjas – prof. A. Pliuškys), nuo 1991 m. Bendrosios praktikos gydytojo centras (vedėjas – prof. J. Kalibatas). 1997 m. ligoninėje įkurtas VU MF Propedeutikos ir slaugos studijų centras, kuris 2007 m. pervadintas Vidaus ligų pagrindų centru (vedėja – prof. D. Kalibatienė).

Vidaus ligų skyrius

Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Vidaus ligų skyrius veiklą pradėjo 1967 m. naujai pastatytame ligoninės korpuse. Tuomet jis vadinosi Dietologijos skyriumi. Bėgant metams keitėsi skyriaus pavadinimai: Dietologijos skyrius pavadintas Gastroenterologijos, vėliau – I terapiniu, o šiuo metu vadinasi Vidaus ligų. Ilgainiui mažėjo lovų skaičius, keitėsi gydomų ligonių pasiskirstymas pagal ligas, mažėjo vidutinė gydymo trukmė, senus darbuotojus keitė nauji, tačiau buvo išlaikytas senųjų gydytojų įskiepytas pareigingumas, noras padėti sergančiam žmogui, meilė darbui.
Nuo pat įkūrimo iki 1996 m. skyriui vadovavo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos terapeutė Ona Naujokaitienė, tapusi ne vienos kartos skyriaus darbuotojų pirmąja klinikinės terapijos mokytoja. Gydytoja R. Lunskienė, pradėjusi dirbti naujai įkurtame skyriuje kartu su gydytojomis J. Zalensiene, L. Juškevičiene, H. Danyte ir kitais, prisimena: „1967 metų rudenį pradėjau dirbti gydytoja Dietologijos skyriuje, kuriam vadovavo puiki diagnostė ir organizatorė Ona Naujokaitienė. Ji ir tapo pirmąja mano mokytoja. Mūsų skyriuje gydomus pacientus reguliariai vizituodavo ir konsultuodavo šviesaus atminimo profesoriai – Terapijos katedros vedėjas L. Laucevičius ir kardiologas prof. Ch. Kibarskis. Iš jų mokėmės tikro žmogiškumo, rimto požiūrio į savo profesiją ir preciziško atsakingo darbo. Pirmoji skyriaus vyresnioji medicinos sesuo buvo M. Poletajeva, medicinos seserys – A. Zverkaitė, P. Dmitrijeva, R. Purlytė, Z. Bilevičiūtė, J. Petrauskienė, L. Dzedzevičiūtė. Pirmoji ir ilgametė skyriaus sesuo šeimininkė M. Kuktorienė pasakoja: „Kai mane paskyrė dirbti seserimi šeimininke naujai pastatytos ligoninės Terapijos skyriuje, dar dirbau I tarybinėje ligoninėje. Po darbo kartu su kitomis būsimomis skyriaus darbuotojomis eidavome tvarkyti ir valyti naujos darbo vietos, ruoštis skyriaus atidarymui ir ligonių priėmimui. Pirmasis ligonis, paguldytas šiame skyriuje 1967 m. lapkričio pradžioje, buvo inžinierius, statęs ligoninę. Kartu su manimi skyriuje pradėjo dirbti maisto išdavėja H. Tamoševič, sanitarės J. Bilevičienė, Z.Vilkina, V.Lukoševičienė ir R. Pavlova.“
Vyresniąja medicinos seserimi nuo 1977 m. ir iki šiol dirba Natalija Liepienė, į skyrių atėjo dirbti nauji gydytojai: D. Proškinaitė, V. Šapoka, G. Bajoraitis, K. Dešukas, vėliau – D. Grėskienė, R. Staigis, A. Valiukėnienė, M. Snieškienė. Atjaunėjo medicinos seserų kolektyvas į skyrių atėjus dirbti I. Bružienei, L. Fiodorovai, J. Pastolskajai, R. Stonytei-Lelienei, A. Dakševič-Motuz, R. Šiškevičienei.
Per pastarąjį dešimtmetį skyriuje įvyko didelė darbuotojų kaita. Nuo 1997 m. skyriui vadovauja gydytoja B. Aleknienė. Skyriuje dirba 36 darbuotojos: gydytojos V. Gladkaja, D. Grėskienė, E. Zabulionienė, S. Bagdonienė, M. Snieškienė, D. Masiulienė, I. Volkonovskaja ir A.Valiukėnienė; be anksčiau minėtų, bendrosios praktikos slaugytojos D. Mežanec, I. Šurpickaja, O. Sucha ir kitos; ūkio reikalų tvarkytoja A. Bukauskienė; slaugytojos padėjėjos G. Lekavičienė, J. Kopač, I. Veštort; valytojos N. Sadovskaja, A. Avlasevičienė; maisto išdavėjos A. Volodkovič ir A. Rynkun. Nors kasdienis darbas sunkus, kolektyvas dirba sutelktai, draugiškai, kantriai, tuo patvirtindamas, jog svarbiausia pareiga – padėti sergančiajam ir kenčiančiajam.

Per ilgus skyriaus veiklos metus čia buvo gydoma daug pacientų: pirmaisiais dviem darbo dešimtmečiais – daugiau kaip 25 tūkstančiai, pastarąjį dešimtmetį pacientų skaičius išaugo iki 1400-1500 per metus. Bėgant metams keitėsi ne tik pacientų skaičius, bet ir pasiskirstymas pagal ligas. Veiklos pradžioje daugiausia pacientų (51 proc.) gydyta dėl virškinamojo trakto ligų, 22 proc. – dėl širdies ir kraujagyslių ligų, 15 proc. – dėl kvėpavimo sistemos ligų ir 12 proc. – dėl kitų ligų. Iš virškinamojo trakto ligų dažniausiai buvo diagnozuojama opaligė, todėl skyriuje šiai ligai diagnozuoti ir gydyti buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Kompleksiškai gydant opaligę konservatyviu būdu pasiekta gerų rezultatų: apie 87 proc. ligonių savijauta labai pagerėjo, 71 proc. atvejų opa surandėjo. Gydymo stacionare rezultatai irgi buvo geri, nes ligoniai būdavo dispanserizuojami ir imamasi priemonių, kad liga nepasikartotų. Taip pat gydyta nemažai pacientų, sergančių tulžies pūslės ir latakų ligomis (lėtiniu nekalkuliniu cholecistitu, tulžies pūslės akmenlige), lėtiniu pankreatitu. Lėtinio pankreatito diagnostikai buvo naudojama daugybė testų. Gastroenterologinėms ligoms diagnozuoti skyriuje įdiegta ir plačiai naudojama fibrogastroskopija su biopsija, duodenografija, peroralinė ir infūzinė cholecistografija, splenoportografija, rektoromanoskopija, kolonoskopija, radioizotopiniai tyrimai.
Šiuo metu skyriuje daugiausia gydomi širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis sergantys žmonės, labai sumažėjo pacientų, sergančių virškinamojo trakto ligomis, nepasikeitė sergančiųjų kvėpavimo sistemos organų ligomis skaičius. Įkūrus skyrių buvo teikiama daugiau planinė pagalba, gydomi jaunesnio amžiaus pacientai, o šiuo metu didžiąją pacientų dalį sudaro vyresnio amžiaus žmonės, sergantys keliomis lėtinėmis ligomis. Skyriaus veiklos pradžioje vidutinė gydymosi trukmė būdavo 30 dienų, šiuo metu šis rodiklis svyruoja nuo 9 iki 9,5 dienos. Tai rodo didėjantį darbo intensyvumą ir diagnostikos bei gydymo galimybes. Anksčiau retai naudoti tyrimo būdai (endoskopiniai, echoskopiniai, radiologiniai) šiuo metu, kai pacientui reikalinga būtinoji pagalba, tapo rutininiai. Ligoninėje įdiegus naujas diagnostikos technologijas, atsirado daugiau ligų diagnostikos galimybių, ligos tiksliau nustatomos, sutrumpėjo diagnozės nustatymo laikas ir gydymo stacionare trukmė. Vidaus ligų skyriaus gydytojai ne tik tiria ir gydo pacientus, gulinčius skyriuje, konsultuoja chirurginėje klinikoje besigydančius pacientus, bet ir teikia skubią terapinę pagalbą visiems ligoninės pacientams budėjimų metu, nes Vidaus ligų skyriuje yra įrengtas budėtojų postas. Šiandien aktualios temos skyriaus darbe – vaistų suderinamumas, polipragmazija, nes gydomi senyvo amžiaus pacientai, sergantys keliomis lėtinėmis ligomis, deontologijos, socialinės problemos.
Skyriaus gydytojai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojais sprendė kai kuriuos mokslinius klausimus: kepenų cirozės ir fibrozės diferencinės diagnostikos, opaligės išsivystymo, esant portinei hipertenzijai, kraujavimo porinės hipertenzijos metu, pankreatitų patofiziologijos, diagnostikos, angliavandenių apykaitos sutrikimų ir kt. Šiomis temomis buvo skelbiami moksliniai straipsniai. Nuo skyriaus įkūrimo iki šių dienų skyriaus gydomajam- moksliniam darbui vadovavo VU MF katedrų darbuotojai: 1967-1976 m. doc. Šliomas Markovičius, nuo 1977 m. – prof. Jurgis Algirdas Pliuškys, 1991 m., įkūrus Bendrosios praktikos gydytojų centrą, – doc. Janina Urbelienė, nuo 1998 m. – prof. Danutė Kalibatienė. Skyriuje ligonius konsultavo profesoriai Liubomiras Laucevičius, Chackelis Kibarskis, Zofija Markienė, docentai Imantas Misevičius, Vytautas Razukas ir kiti.
Nuo 2007 m. skyriuje gydomus pacientus konsultuoja doc. V. Ožeraitienė. Daugelį metų skyriaus gydytojų padedami žinias tobulino ir mokėsi gydytojai internai, bendrosios praktikos gydytojai rezidentai, čia pirmuosius nedrąsius žingsnius prie paciento lovos žengia medicinos ir kitų specialybių studentai, besimokantys vidaus ligų propedeutikos.

Kardiologijos skyrius

Pirmasis pacientas į Kardiologijos skyrių buvo paguldytas 1967 m. gruodžio mėn. Vėliau buvo pradėta intensyviai guldyti čia ligonius. Vyravo planinė ir ūmi kardiologinė bei toksikologinė patologija, nes Reanimacijos skyrius buvo įkurtas tik 1980 m., o atskiras Toksikologijos skyrius – tik 1984 m. Tuo metu skyriaus gydytojus ir ligonius konsultavo Hospitalinės terapijos katedros profesoriai ir docentai – prof. Ch. Kibarskis, prof. L. Laucevičius, prof. J. Rugienius, doc. A. Vidugiris, doc. S. Sutkienė, prof. I. Stupelis, vėliau – prof. S. Markienė ir doc. D. Kaunaitė.
20 metų skyriui vadovavo darbšti, gabi, reikli, puiki klinicistė gydytoja Elena Motiejūnaitė-Prieskienienė. Nuo 1987 m. skyriui vadovauja med. m. dr. Mykolas Biliukas – reiklus sau ir visam personalui gydytojas, nuolat keliantis savo kvalifikaciją Tarptautinėse ir vietos konferencijose, pasaulio kongresuose jis skaito užsienio ir vietos spaudą ir žinias pritaiko praktiškai. Paskelbė per 70 mokslinių straipsnių, dalis jų – recenzuojamuose medicinos žurnaluose.
Šiuo metu skyriuje dirba kvalifikuoti ir nuolat savo žinias konferencijose ir tobulinimosi kursuose plečiantys gydytojai Juozas Drobnys, Rita Jovarauskienė, Egidija Preikšienė, Lolita Miglinienė, Salomėja Žalkauskienė (dirbanti nuo skyriaus atidarymo).
Didelį darbą skyriuje atlieka medicinos seserys, šiuo metu vadinamos bendrosios praktikos slaugytojomis. Skyriuje sėkmingai dirbo vyr. slaugytojos Aldona Kvederaitė, Stasė Buzienė, Rima Burbaitė, Genovaitė Valionienė, šiuo metu – Nijolė Dūdienė.

Skyriaus darbuotojai dirba labai intensyviai. Vietų skaičius skyriuje kito nuo 60 iki 70, pastaraisiais metais – 55, o ligonių per metus padaugėjo nuo 800 iki 2000 ir daugiau. Vidutinė gydymo trukmė sutrumpėjo nuo 24,5 iki 9,7 dienos. Šie rodikliai rodo, kad pagerėjo diagnostika, taikomos geresnės gydymo priemonės ir būdai. Skyriuje teikiamos kardiologijos antrinio lygio paslaugos. Ligoms diagnozuoti naudojami bendrieji imunologiniai, biocheminiai tyrimai, rentgeno, ultragarsinė diagnostika, fizinio krūvio mėginiai, Holterio monitoravimas, universali angiografija, branduolinė diagnostika, tačiau skyriaus darbo moto yra „klinika nemeluoja“. 2007 m. atlikta skyriaus renovacija, įkurta paveikslų galerija, pagerėjo personalo darbo ir poilsio sąlygos, atnaujinti baldai, buitinė technika.
Skyriaus gydytojai konsultuoja visose klinikinės ligoninės skyriuose, dalyvauja mokant studentus, gydytojus internus ir gydytojus kursantus.
Daugiausia ligonių serga išemine širdies liga (apie 90 proc.). Atidarius skyrių tokių ligonių buvo 40 proc. Nemaža jų dalis yra patyrę kardiochirurgines ir intervencines perkateterines procedūras. Skyriaus darbuotojai vadovaujasi Europos ir Amerikos širdies asociacijų rekomenduojamais algoritmais, kurių dalis, pvz., arterinės hipertenzijos diagnostika ir gydymas, adaptuoti nacionaliniu lygiu.
Respublikoje invazinės kardiologijos paslaugas pradėjus teikti kardiologijos tretinio lygio paslaugų teikimo centruose, miokardo infarktų per metus sumažėjo nuo 400 iki 100, tačiau mūsų skyriuje gydomos sunkios šios ligos formos, vidutinis vyrų amžius – 67,7 metų, moterų – 75,5. Sulaukus vyresnio amžiaus įvyksta daugiau pakartotinų infarktų, atsiranda įvairių patologijų –vienas ligonis serga vidutiniškai 5-6 ligomis.
Nepaisant to, stacionarinis letališkumas nuo miokardo infarkto 2006 m. sumažėjo nuo 17,5 proc. iki 12,6 proc. 2007 m. Nemažą reikšmę tokiai dinamikai turėjo sėkmingas bendradarbiavimas su Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriumi bei trombolizinė terapija, glaudus bendradarbiavimas su tretinio lygio medicinos centrais, ypač su Vilniaus universiteto kardiochirurgais, šalies reabilitacijos centrais, Vidaus ligų klinika (vadovė – profesorė Danutė Kalibatienė). Apie 50 proc. pacientų, gydytų dėl koronarinės širdies ligos, siunčiami reabilitaciniam ir sveikatą grąžinančiam gydymui, apie 30 proc. – koronarografijai, kardiostimuliacijai. Skyriaus gydytojai konsultuoja nėščias moteris, sergančias kardiologine patologija.
Didelę pacientų grupę sudaro asmenys, sergantys ūmiais ir lėtiniais širdies ritmo ir laidumo sutrikimais, tarp jų tie, kuriems implantuoti širdies ritmo vadovai. Po skyriaus vedėjo M. Biliuko stažuotės Vokietijoje, įgyvendinant naujausias tarptautines gydymo rekomendacijas, daugelio paroksizmų šalinimui plačiai taikoma elektrinė kardioversija, kompleksinė antikoaguliacinė, antiaritminė terapija, todėl sumažėjo medikamentinės kilmės komplikacijų. Nors pacientų, sergančių arterinėmis hipertenzijomis, skaičius sumažėjo, klinikinės formos, kurios sukelia organų taikinių pažeidimus ir su tuo susijusias klinikines būkles, tapo sunkesnės. Dažnėjanti cukraligė, nutukimas, metabolinis sindromas – šio reiškinio akceleratoriai. Didesnis finansavimas leidžia gydyti moderniai ir sėkmingai visų šešių pagrindinių antihipertenzinių vaistų grupių preparatais, išvengti grėsmingų komplikacijų. Analogiška padėtis ir gydant ūmų bei lėtinį širdies nepakankamumą.
Kardiologijos skyriuje stacionarinis letalumas svyruoja apie 0,5 proc. (2007 m. – 0,4 proc.), todėl pastaraisiais metais klinikinių ir patologoanatominių diagnozių nesutapimo nebuvo. Daug metų skyrius negavo pagrįstų skundų. Jame sėkmingai veikia kokybės vadybos sistema. Nekelia abejonių tai, kad, siekiant įgyvendinti LR Seimo patvirtintą Lietuvos sveikatos 1997-2010 metų programą, būtini papildomi materialiniai resursai, darbuotojų organizacinės, metodinės pastangos. Šiuo metu dirbanti skyriaus gydytojų, slaugytojų, jaunesniojo med. personalo komanda yra pajėgi dalyvauti sveikatos apsaugos sistemos reformoje ir aktyviai joje dalyvauja.
Skyriaus darbas nagrinėjamas moksliniuose straipsniuose, tradicinėse klinikų konferencijose, pateikiamos išvados ir rekomendacijos Vilniaus miesto poliklinikoms ir individualiai praktikuojantiems gydytojams. Patirtimi dalijamasi ir sanitarinis Lietuvos gyventojų švietimas atliekamas šalies spaudoje, gausiose televizijos ir radijo laidose.
Ateityje numatoma nagrinėti priežastis, sąlygojančias rekomenduojamų algoritmų ir praktinės veiklos atotrūkį, patikslinti naujų medikamentų (prokorolano, rimonabanto ir kt.) poveikį, kaupti asmeninį patyrimą vietos sąlygomis, koreguoti gydymo procesą atsižvelgiant į svarbiausius heliogeometeorologinius veiksnius, sezoniškumą, plačiau taikyti meteoprofilaktiką, revizuoti senų ir naujų medikamentų klinikinius efektus, plačiau taikyti koronorografiją ir invazines procedūras, diferencijuoti kompleksinį gydymą įvertinus funkcinę būklę, aktyviai dalyvauti mokslinėje veikloje, Lietuvos, ypač Vilniaus krašto, gyventojų sanitariniame švietime per šalies spaudą, televiziją ir radiją. Didėjant pacientų srautui ir sunkėjant patologijai, numatoma didinti trumpalaikio gydymo efektyvumą.

Nefrologijos skyrius

40 metų pirmajam Lietuvos nefrologijos skyriui – daug ar mažai? Tai ištisa epocha žmogaus gyvenime, Nefrologijos, kaip mokslo, istorijoje ir pagaliau Nefrologijos skyriaus nuo pirmųjų pavienių hemodializės specialistų iki šiuolaikinio, teikiančio specializuotą nefrologinę pagalbą Vilniaus miesto gyventojams, skyriaus formavimesi.
Trečiasis terapinis skyrius atvėrė duris paskutinėmis 1967-ųjų dienomis. Tuo metu skyriuje buvo 30 nefrologinio, 20 endokrinologinio ir 10 bendro profilio vietų. Skyriaus vedėjas – doc. V. Kirsnys, vyr .sesuo – V. Vizbarienė. Pirmieji skyriaus gydytojai – Š. Sideraitė, D. Oželytė, G. Žvinklienė. Dirbtinio inksto laboratorija, vadovaujama gyd. K. Gubario, terapeutė L. Korkutienė, vyr. sesuo S. Jutkovskienė glaudėsi Chirurginio skyriaus operacinėje. Hemodializės buvo atliekamos tik ūmiam inkstų nepakankamumui gydyti.
Pirmuosius 10 metų galima pavadinti organizaciniais. Nefrologinėmis ligomis sergantys žmonės plūdo iš visos respublikos, trūko vietų, gydytojų, vaistų. Greitai prireikė papildomų lovų, koridoriuose buvo pilna ligonių. Dėl mažo lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančiųjų gydymo efektyvumo didėjo mirtingumas.
Doc. V. Kirsnys, prof. L.Laucevičius, tuometis Medicinos fakulteto Hospitalinės katedros vedėjas, ypač rėmė ir skatino labai sunkių nefrologinėmis ligomis sergančių ligonių hospitalizavimą iš visos respublikos, vertė gydytojus mokytis diagnozuoti ir gydyti inkstų ligas.
1969 m. hemodializės laboratorija buvo prijungta prie Nefrologijos skyriaus. Gyd. N. Stanaitytė ieškojo pagalbos lėtiniu inkstų nepakankamumu sergantiems ligoniams, prasidėjo pasiruošimas inkstų transplantacijai. Pirmieji žingsniai buvo ypač sunkūs: hemodializės aparato parengimas truko 5-6 val., susidarydavo trombai arterio-veninėse jungtyse, procedūros metu būdavo dažni šaltkrėčiai, nepastovus kraujospūdis. Prisimindama šį periodą gyd. N. Stanaitytė sako: „Didžiausias džiaugsmas apėmė gydytojus, kai pirmą kartą po atkaklaus mechaninio aparato paruošimo pavyko išvengti pirogeninės reakcijos.“

1970 m. pirmą kartą, vadovaujant prof. A. Marcinkevičiui, persodintas kadaverinis inkstas. Operuojant dalyvavo prof. V.Sirvydis, prof. G.Uždavinys, prof. B.Dainys. Tam darbui buvo kruopščiai ruoštasi, daug eksperimentuota. Visą eksperimentinę ir klinikinę patirtį prof. B.Dainys tais pačiais metais apibendrino kandidatinėje disertacijoje ir ją sėkmingai apgynė. Prof. B.Dainys sako: „Pradžia buvo labai sunki, bet juk turėjo kas nors pradėti, kažkas turėjo būti pirmas, kad turėtume tai, ką turime šiandien.“
Nauja nefrologijos profesija reikalavo naujų žinių. 1970-1974 m. gyd. G. Žvinklienė studijavo neakivaizdinėje nefrologijos aspirantūroje I Leningrado (Sankt Peterburgo) medicinos institute. Apibendrinusi ligonių su padidėjusiu kraujospūdžiu tyrimo galimybes, 1976 m. ji apgynė vieną pirmųjų kandidatinių disertacijų nefrologijoje. Tyrimai, atlikti radiologinės diagnostikos skyriuje (ved. V. Paškevičius), angiografijos kabinete (ved. J. Kosinskas) ir jungtinėje laboratorijoje (ved. I.Avtomonovienė), buvo įvertinti gerai. Visa tai liudijo aukštą ligoninės lygį tuometėje Sovietų Sąjungoje.
Be nefrologinėmis ligomis sergančių ligonių, skyriuje gydėsi žmonės, sergantys endokrininėmis ligomis (gyd. G. Šerpytienė, doc. S. Grigonis, doc. J. Kiauleikis), tačiau jų teko atsisakyti, nes daugėjo toksikologinių ligonių. Doc. I. Misevičiaus iniciatyva 1976 m. ligoninėje patvirtintas toksikologo etatas, pradėjo dirbti pirmoji respublikos toksikologė – gyd. G. Knabikienė. Ypatingu darbštumu pasižyminti gydytoja 10–12 kasdien atvykstančių toksikologinių ligonių teikė reanimacinę, psichologinę ir reabilitacinę pagalbą. Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas (ŪIN) – dažna apsinuodijimų komplikacija, kurią gydant taikomos ir hemodializės. 1976 m. doc. V. Razukas įvertino inkstų, kepenų ir skrandžio gleivinės pažeidimus apsinuodijus korozinėmis medžiagomis savo kandidatinėje disertacijoje. Labai vertingos ir naudingos yra tuo laikotarpiu docento konsultacijos analizuojant kitos etiologijos ŪIN atvejus. Vėliau, 2005 m., docentas savo patirtį apibendrino knygoje „Ūmus inkstų nepakankamumas“. Doc. V. Razukas sako: „Ūmus inkstų nepakankamumas išlieka aktuali medicinos ir socialinė problema. Realiausias būdas sumažinti mirčių nuo ŪIN skaičių – šios komplikacijos profilaktika.“
1977 m. antrasis skyriaus dešimtmetis prasidėjo jo reorganizacija. Skyriaus vedėja paskirta G. Žvinklienė, vyr. seserimi – L. Jurėnaitė, vėliau – A. Dabrickaitė. Kadangi skyrius buvo nuolat perpildytas, atsisakyta guldyti endokrininėmis ligomis sergančius žmones, liko 48 lovos sergantiems nefrologinėmis ir 12 – toksikologinėmis ligomis.

Inkstų transplantacija tapo stimulu teikti didesnę hemodializinę pagalbą. 1975 m. buvo įkurtas Respublikinis inkstų transplantacijos centras (vadovas doc. dr. V. Kleiza). Centrą sudarė Klinikinis, Eksperimentinis skyriai ir imunologinė laboratorija (ved. N. Šiekštelienė). Tuo metu klinikinį Hemodializės skyrių (ved. gyd. N. Stanaitytė) sudarė 25 lovų stacionaras ir 8 vietų hemodializės salė. Kasmet buvo atliekama po 2500–3500 hemodializės seansų, persodinami 25–58 inkstai. 1975 m įsigytas italų firmos DASKO 6 vietų hemodializės aparatas su centralizuotu valdymu. Atsivėrė perspektyvos intensyviau dirbti mokslinį ir praktinį darbą. Atėjo dirbti daug jaunų gabių gydytojų. Hemodializės skyriaus gydytojų gretas papildė šiandien gerai respublikoje žinomos nefrologės D. Slapšytė, N. Izvolskaja, N. Girdauskienė, dvigubą aukštąjį (medicininį ir techninį) išsilavinimą turintis gyd. E. Ginkas, kuris nuo 1984 m. vadovavo Hemodializės skyriui. Vyr. med. seserimi pradėjo dirbti L. Bechtereva. 1979 m. gyd. E. Ginkas pirmasis respublikoje atliko hemosorbciją-hemoperfuziją (kraujo perfuziją per aktyvuotą anglį) ligoniui, sirgusiam kepenų funkcijos nepakankamumu.
Nuo 1990 m. Hemodializės skyriui vadovavo gyd. G. Žiaukienė. Skyriuje dializės vietų padaugėjo iki šešiolikos. Nuo 1994 m. pradėti naudoti Danijos dovanoti vandens valymo įrenginiai, įsigyti modernūs kapiliariniai dializatoriai, pradėta atlikti bikarbonatinė dializė. Pirmą kartą mūsų ligoninėje 1994 m. gyd. E. Gruodytė ir Antakalnio universitetinėje ligoninėje gyd. D. Slapšytė su firmos Baxter pagalba išmoko atlikti peritoninę dializę. Pagerėjo dializės procedūrų ir ligonių gyvenimo kokybė. Skyriuje dirbo ir dirba aukštos kvalifikacijos nefrologai: gydytojos A. Zamauskaitė, A. Simonavičienė, P. Labašauskienė, M. Vasilevskaja, dr. R. Lukaševičienė, L. Vaišnorienė, A. Toločkienė; chirurgas O. Saponas, med. technikas V. Beliavičius, patyrusios medicinos seserys: V. Bruzgienė, V. Gudelienė, I. Grinevičienė, I. Mackevič, V. Ališauuskienė, B. Dagilienė, T. Juško, J. Čaplinska; sesuo šeimininkė J. Kimso, sanitarė M. Zacharova. Pastaraisiais metais Hemodializės skyrius vėl sujungtas su Nefrologijos skyriumi.

1984 m. Inkstų transplantacijos centras perkeltas į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas. Didėjant ligonių skaičiui, tuo pačiu metu ligoninėje atidarytas ir Toksikologijos skyrius (ved. gyd. L. Jovaiša). Čia dirba jau šeši toksikologai. Nefrologijos skyriuje lieka tik nefrologinėmis ligomis sergantys ligoniai. Dirba aukščiausios kvalifikacijos gydytojai nefrologai: gyd. G. Baležantienė, G. Šerpytienė, D.Oželytė, nuo 1991 m. – gyd. E.Gruodytė, pastaraisiais metais – D. Mickevičienė. Nuo 1982 m. skyriaus vyr. seserimi dirbanti N. Karpajeva subūrė jaunų darbščių slaugytojų kolektyvą, iki šiol sudarantį skyriaus ligonių priežiūros ir slaugos branduolį. Tai – Č. Vakec, N. Povilavičienė, I. Satkauskienė, S. Taurelytė, D. Gėlūnaitė, L. Kozlova ir R. Mikučiauskaitė.

Nefrologijos skyriuje gydomi ligoniai iki terminalinės IFN stadijos, daug dėmesio skiriama ligų diagnostikai, arterinės hipertenzijos etiologijai nustatyti, gydymui parinkti. Daug dėmesio skiriama moksliniams apibendrinimams: disertacijas arterinės hipertenzijos diagnostikos klausimais parašė gyd. A. Meškauskienė ir gyd. V. Budrys. Gerinant inkstų ligų diagnostiką, klinikoje bandoma atlikti inkstų biopsiją. Šis tyrimo metodas sunkiai prasiskynė kelią. Prireikė beveik dešimties metų, kol inkstų biopsijos paėmimas kontroliuojant echoskopu (gyd. V. Silickas) ir patologoanatominis bioptato ištyrimas Valstybiniame patologijos centre (doc. A. Laurinavičius po stažuotės JAV) tapo rutininiu Nefrologijos skyriaus ligonių tyrimu. Pirmieji tyrimai atlikti 1976-I978 m. (chirurgas O. Saponas, morfologas prof. CH. Ptašekas). Dar viena labai svarbi tyrimų kryptis – renalinės hipertenzijos diagnostika ir gydymas. Kasmet ištiriama apie 500 arterine hipertenzija sergančių ligonių. Atliekant diagnostiką vis dažniau taikomas kompiuterinis inkstų ir kraujagyslių tyrimas.
Nuo 1991 m. skyrius – klinikinė šeimos gydytojų rengimo bazė (centro vadovas – prof. J. Kalibatas), o nuo 1997 m. vidaus ligų propedeutikos ir slaugos disciplinas dėsto prof. D. Kalibatienės vadovaujamo VU MF Vidaus ligų pagrindų centro dėstytojai. Tiek Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, tiek Kauno medicinos universitetas padeda gydytojams nuolat kelti kvalifikaciją organizuojamuose renginiuose nefrologine tematika. Be to, padedant vaistų firmoms, visi nefrologai bent kartą per metus tobulinasi Europos ir Tarptautinės nefrologų draugijos suvažiavimuose ir konferencijose, yra šių draugijų nariai.
Taigi per pastaruosius kelis dešimtmečius įkurti Nefrologijos ir Hemodializės skyriai, atsirado nefrologo specialybė, kuri tapo integruota įvairių medicinos sričių profesija, taikomos naujausios diagnostikos ir gydymo priemonės.
Ligų diagnostika labai palengvėjo 2006 m. įsigijus kompiuterinį tomografą, 2006 m. atidarius ligoninėje diktofoninį centrą, 2007 m. organizavus kompiuterinį ryšį su laboratorija. 2006 m. įsigijus naujos technikos, atsirado galimybė atlikti hemodializę ir hemosorbciją ypač sunkiems ligoniams (gyd. R. Skalskis). Labai pagerėjo darbo sąlygos atlikus Nefrologijos skyriaus kapitalinį (2005 m.) ir ligoninės išorės (2007 m.) remontą.
Gyd. E. Gruodytė, 2007 m. pakeitusi 30 metų skyriaus vedėja dirbusią doc. G. Žvinklienę, sako, kad neįsivaizduoja nefrologijos be inkstų biopsijos ir kompiuterinės tomografijos, diagnostika be šių tyrimo būdų netiksli ir gali sąlygoti netinkamą gydymą.
Per 40 metų nefrologija ligoninėje tapo svarbia mokslo ir praktikos sritimi. Technikos laimėjimai, farmacijos progresas šiandien leidžia išsaugoti inkstų ligomis sergančių pacientų gyvybę ir pratęsti gyvenimą bei pagerinti jo kokybę. 2008 m. doc. G. Žvinklienė sakė: „Prasidėjo penktasis Nefrologijos skyriaus dešimtmetis, ateitis priklauso inkstų regeneravimui panaudojant kambines ląsteles. Ar būsime tarp pirmaujančiųjų? Praeityje daugelyje sričių buvome pirmieji“.

Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius

Į Intensyviosios terapijos poskyrį, kuris tuomet priklausė Kardiologijos skyriui ir kuriam vadovavo doc. S. Sutkienė, ligoniai pradėti hospitalizuoti 1968 m. vasario mėn. Buvo gydomi ligoniai, sergantys ūmiais miokardo infarktais, ritmo sutrikimais, hiperglikemine ir hipoglikemine koma, apsinuodiję ir kiti. Intensyviosios terapijos skyriuje dirbo gydytojos G. Versockienė, N. Stanaitytė, konsultuodavo prof. L. Laucevičius, prof. Ch. Kibarskis, doc. I. Misevičius, gyd. Š. Sideraitė. Sergantiesiems ūmiu miokardo infarktu buvo atliekamos koronarografijos, intrakoronarinės trombolizės, o esant reikalui ligoniai buvo perduodami kardiologams koronarams šuntuoti.
Nuo 1980 m. suformuotas atskiras Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius (RITS). Vedėju paskirtas med. m. dr. Jurgis Norkaitis, dirbęs iki 1990 m., 1990-1997 metais – vedėja gyd. Ramunė Trakymienė. Nuo 1997 m. skyriui vadovauja gydytojas anesteziologas reanimatologas Robertas Skalskis. Vyresnioji slaugos administratorė – Irena Gaidelienė. Skyriuje dirba patyrę gydytojai anesteziologai reanimatologai L. Anužienė, N. Kulickaja, N. Laugalienė, J. Milašiūnienė, V. Pugovka, D. Ruzgienė, R. Trakymienė, Z. Zaičik; slaugytojos D. Andrejevienė, V. Gineikienė, J. Ratkevičienė, A. Mačinskaitė. Nuo pat skyriaus įkūrimo dienos skyriaus gydytojus ir ligonius konsultavo žinomi Lietuvos medikai – prof. I. Stupelis, prof. L. Laucevičius, prof. Ch. Kibarskis, prof. J. Rugienius, prof. Z. Markienė. Pastarąjį dešimtmetį gydomajam ir moksliniam darbui vadovauja prof. Danutė Kalibatienė.

2004 m. atnaujintame skyriuje yra devynios lovos. Kasmet skyriuje gydosi iki 1100 pacientų. Kritinės būklės ligoniai į skyrių patenka iš Vilniaus miesto, kitų Vilniaus ligoninių, taip pat kitų ligoninės skyrių. RITS glaudžiai bendradarbiauja su Kardiologijos, Nefrologijos, Vidaus ligų ir kitais ligoninės skyriais.
Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje teikiamos antrojo ir trečiojo lygio reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugos. Dauguma ligonių (iki 75 proc.) serga koronarine širdies liga – ūmiu miokardo infarktu, širdies automatizmo, laidumo ir ritmo sutrikimais, nestabilia krūtinės angina, sunkaus laipsnio širdies nepakankamumu. Į RITS ligoniai atvyksta ir dėl įvairios etiologijos šoko, kvėpavimo nepakankamumo, plaučių arterijos trombembolijos, inkstų nepakankamumo, kepenų nepakankamumo, gyvybei pavojingų kraujavimų, elektros ir žaibo traumų, sepsio ir dauginio organų disfunkcijų sindromo, esant smegenų kraujotakos sutrikimams. Plačiai taikomi intervenciniai gydymo būdai ir procedūros. Esant reikalui skyriuje taikomos ir intervencinės nuskausminimo procedūros, atliekamos įvairios anestezijos. Įdiegus naujas diagnostikos technologijas atsirado galimybė greitai nustatyti diagnozę ir tuoj pat pradėti taikyti adekvatų gydymą net 24 valandas. Vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome taikyti nepertraukiamą hemodiafiltraciją.
Skyriaus gydytojai nuolat tobulina žinias įvairiose intensyviosios terapijos srityse, rengia pranešimus gydytojų konferencijoms ir perduoda savo žinias bei patyrimą būsimiems gydytojams, nuoširdžiai konsultuoja kitų skyrių gydytojus. Skyriaus vedėjas R. Skalskis kelis kartus stažavosi Vokietijoje. Paciento sėkmingo gydymo paslaptis – geras visos komandos darbas: skyriaus vedėjo, gydytojų, slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų. Ateityje tikimės nesustoti pusiaukelėje ir toliau kaupti žinias bei asmeninį patyrimą, kad didėjant pacientų srautui ir sunkėjant patologijoms galėtume efektyviai dirbti.

Vidaus ligų pagrindų centras

VU MF Vidaus ligų pagrindų centre šiuo metu dirba devyni VU Medicinos fakulteto dėstytojai ir moksliniai darbuotojai, iš jų – du profesoriai, du docentai ir keturi mokslo daktarai.
Centro vedėja prof. D. Kalibatienė metodiškai vadovauja Vidaus ligų klinikos mokslinei ir klinikinei veiklai, rūpinasi klinikos darbuotojų profesiniu tobulinimu – kasdien ryte veda vidaus ligų gydytojų konferencijas, kuriose ne tik aptariami sudėtingesni diagnostikos ir gydymo atvejai, bet ir analizuojama naujausia mokslo medicinos literatūra, dalijamasi profesine patirtimi. Vieną kartą per savaitę organizuojamos profesinio tobulinimo paskaitos, kurias skaito ne tik klinikos darbuotojai, bet ir kviečiami lektoriai iš kitų VU Medicinos fakulteto padalinių, kitų šalies ir užsienio aukštojo mokslo įstaigų.
Prof. D. Kalibatienė konsultuoja gydytojus ir ligonius Vidaus ligų klinikos skyriuose, dalyvauja konsiliumuose, vadovauja ligoninės mirčių ir sudėtingos diagnostikos atvejų nagrinėjimo komisijai. Doc. V. Ožeraitienė reguliariai vizituoja Vidaus ligų skyriaus ligonius.

Pedagoginė veikla
Pagrindinis Vidaus ligų pagrindų centre dėstomas kursas yra vidaus ligų propedeutika, taip pat skaitomos kelios slaugos disciplinos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto medicinos, slaugos, visuomenės sveikatos, odontologijos, kineziterapijos ir ergoterapijos specialybių studentams.

Mokslinė veikla
Vidaus ligų pagrindų centre vykdomi moksliniai virškinamojo trakto ligų ir motorinių-funkcinių sutrikimų (prof. D. Kalibatienė, doc. V. Ožeraitienė, dr. R. Staigis, dr. E. Kazėnaitė, S. Varvuolytė), lėtinio bronchito etiopatogenezės (prof. V. Vaičekonis), oksidacinio streso sergant vidaus ligomis (vyr. med. dr. Z. Kalpokaitė, vyr. med. dr. I. Glemžienė) tyrimai.
Prof. D. Kalibatienė sprendžia plonosios žarnos fermentopatijų epidemiologijos, klinikos, diagnostikos ir gydymo problemas. Pirmą kartą šalyje buvo ištirtas plonosios žarnos fermento laktazės aktyvumo sumažėjimo (hipolaktazijos) dažnis Lietuvos suaugusiems gyventojams ir vaikams. Patobulintos žinios apie hipolaktazijos kliniką, pasiūlyti ir įdiegti praktiškai šios fermentopatijos diagnostikos standartai suaugusiesiems ir vaikams. Mokslinių tyrimų rezultatai atsispindi D. Kalibatienės habilitacinėje disertacijoje ir monografijoje „Hipolaktazija: epidemiologija, klinika, diagnostika ir gydymas“. Prof. D. Kalibatienė ir dr. E. Kazėnaitė pirmosios šalyje pradėjo tirti gliuteninės enteropatijos paplitimą populiacijoje, šios intestininės fermentopatijos klinikos ir diagnostikos ypatumus suaugusiesiems. Prof. D. Kalibatienė ir dokt. S. Varvuolyte pradėjo genetinius hipolaktazijos tyrimus šalyje. Prof. D. Kalibatienė paskelbė per 140 publikacijų, iš jų – 10 mokomųjų knygų (viena ar su bendraautoriais).
Prof. V. Vaičekonis paskelbė 35 mokslines publikacijas, parašė monografiją „Lėtinis bronchitas“ ir vadovėlį, skirtą Karo akademijos kariūnams, „Medicininis parengimas“ (2 d.), Sveikatos apsaugos ministerijoje užregistravo 3 racionalizacinius pasiūlymus. 1996 m. išrinktas Tarptautinės inžinerinės akademijos akademiku patarėju.
Doc. V. Ožeraitienė tiria nėščiųjų kepenų ligų patofiziologinių mechanizmų poveikį nėštumo eigai, motinos ir vaisiaus prognozei bei žmogaus amžiaus, mitybos įpročių sąlygotų antropometrinių pokyčių įtaką metabolinėms, virškinamojo trakto ligoms. Paskelbė 40 mokslinių straipsnių, išleido mokymo knygą „Mitybinės būklės vertinimas”, parašė kelis mokymo knygos „Akušerija ir ginekologija šeimos gydytojo praktikoje“ skyrius.
Per pastaruosius penkerius metus centre parengtos ir sėkmingai apgintos dvi disertacijos, iš jų viena medicinos mokslų habilituoto daktaro (dokt. E. Kazėnaitė ir dokt. Ž. Visockienė). Centre nuolat mokosi 5–6 gydytojai internai, 1–2 doktorantai.